Spalio 11-oji: Vilnius grąžintas, Lietuvos laisvė apribota

Istorijos redakcija 2026-10-11 07:44 3 min. skaitymo

Istorinė Vilniaus universiteto architektūra su senamiesčio pastatais ir dangumi fone.

1939 m. spalio 11 d. įsigaliojo Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartis, kuria Lietuvai perduotas Vilnius ir dalis Vilniaus krašto. Tą pačią dieną pradėjo galioti ir susitarimas, leidęs Sovietų Sąjungai laikyti savo kariuomenę Lietuvos teritorijoje. Todėl spalio 11-oji žymi ir miesto sugrįžimą Lietuvai, ir suvaržymą, kuris paveikė valstybės galimybes savarankiškai rūpintis saugumu.

Iki sutarties Vilnius buvo Lenkijos valdžioje

Vilnius ir didžioji Vilniaus krašto dalis tarpukariu nepriklausė Lietuvos Respublikai. 1920 m. Lenkijai užėmus miestą, Lietuvos ir Lenkijos santykiai dėl jo liko įtempti. Vilniaus klausimas tapo vienu svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų, tačiau jo sprendimą nulėmė ne vien Lietuvos ir Lenkijos derybos.

1939 m. rugsėjį Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją, jos valstybė buvo sutriuškinta. Sovietų kariuomenė užėmė rytines Lenkijos teritorijas, tarp jų – Vilnių. Maskva pasiūlė Lietuvai sudaryti savitarpio pagalbos sutartį ir susiejo Vilniaus bei dalies krašto perdavimą su leidimu dislokuoti sovietų kariuomenę Lietuvoje. Taigi teritorinis pokytis vyko pasikeitus jėgų santykiui regione, o ne Lietuvai ir Lenkijai savarankiškai susitarus dėl miesto ateities.

Ką numatė spalio 10-osios sutartis

Sutartis pasirašyta Maskvoje 1939 m. spalio 10 d., o įsigaliojo kitą dieną – spalio 11-ąją. Jos tekstas paskelbtas Lietuvos Respublikos teisės aktų registre. Straipsniai padeda atskirti, kas buvo tiesiogiai sutarta, nuo vėlesnių įvykio vertinimų.

Pirmasis straipsnis nustatė, kad Sovietų Sąjunga perduoda Lietuvos Respublikai Vilniaus miestą ir Vilniaus sritį, kurios teritorija turėjo būti apibrėžta prie sutarties pridėtame žemėlapyje. Vadinasi, dokumentas kalbėjo apie konkrečiai apibrėžiamą teritoriją, o ne visą istorinį Vilniaus kraštą. Perdavimą reikia vertinti pagal sutartyje nustatytas ribas.

Antrajame straipsnyje Lietuva ir Sovietų Sąjunga įsipareigojo padėti viena kitai, jei vieną iš jų Europoje užpultų „kuri nors Europos valstybė“. Tačiau formalus savitarpio pagalbos įsipareigojimas nereiškė lygiaverčių šalių santykio. Sovietų Sąjunga buvo karinė didvalstybė, o Lietuvos pasirinkimus ribojo aplinkybės ir spaudimas, kuriomis vyko derybos.

Spalio 11-oji: Vilnius grąžintas, Lietuvos laisvė apribota

Raudonosios armijos bazės apribojo Lietuvos pasirinkimus

Trečiasis straipsnis numatė, kad Lietuva suteiks Sovietų Sąjungai teisę laikyti jos teritorijoje nustatytą skaičių sovietų sausumos ir oro pajėgų. Sutartyje riba buvo nustatyta iki 20 000 karių, o vietos bazėms turėjo būti apibrėžtos atskiru susitarimu. Šis skaičius ir atskirų bazių sąlyga parodo, kad kariuomenės buvimas buvo įrašytas į patį susitarimą, o ne atsirado kaip nesusijusi vėlesnė aplinkybė.

Sovietų kariuomenės daliniai įsikūrė Lietuvoje dar 1939 m. rudenį. Užsienio kariuomenės bazės šalies teritorijoje mažino Lietuvos galimybes savarankiškai spręsti dėl gynybos ir saugumo. Sutarties tekstas nustatė karių skaičiaus ribą, bet ši sąlyga nepanaikino spaudimo, kuriam esant Lietuva susitarė. Todėl Vilniaus perdavimas buvo realus teritorinis ir diplomatinis pokytis, tačiau už jį teko sutikti su sovietų kariniu buvimu.

Vilniaus perdavimas ir okupacija buvo skirtingi įvykiai

1939 m. spalio 11-osios sutartis apribojo Lietuvos suverenitetą ir sudarė sąlygas sovietų kariuomenei būti šalyje, tačiau pati savaime dar nebuvo Lietuvos aneksija. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą 1940 m. birželį, pateikusi ultimatumą ir įvedusi papildomas karines pajėgas. Šių įvykių atskyrimas svarbus: ankstesnis kariuomenės bazių susitarimas ir vėlesnė okupacija buvo susiję Lietuvos saugumo kontekste, bet tai nebuvo tas pats įvykis.

Vilniaus sugrįžimas į Lietuvos Respublikos sostinės statusą įgyvendino ilgai siektą nacionalinį tikslą. Kartu perdavimo sąlygos nepatvirtina vienareikšmio pasakojimo apie pergalę: teritorinis laimėjimas buvo susietas su Lietuvos savarankiškumo suvaržymu. Sutarties vertinimas priklauso ir nuo to, ką ji pakeitė 1939 m., ir nuo to, kaip sovietų karinis buvimas veikė valstybės saugumą.

Kitas dokumentais patikrinamas įvykis – 1940 m. birželio 14-oji

Chronologija padeda nesuplakti trijų dalykų: Vilniaus ir dalies Vilniaus krašto perdavimo, Lietuvos sutikimo įsileisti sovietų kariuomenės bazes ir vėlesnės valstybės okupacijos. Sutartis pasirašyta spalio 10 d., įsigaliojo spalio 11 d., o bazės veikė dar iki okupacijos. Kitas svarbus datos atskaitos taškas – 1940 m. birželio 14 d., kai Sovietų Sąjunga pateikė Lietuvai ultimatumą; po jo sekė papildomas kariuomenės įvedimas. Ši seka leidžia suprasti, kodėl Vilniaus perdavimo faktas yra reikšmingas, bet pats savaime nereiškė, kad Lietuvos saugumas ar nepriklausomybė sustiprėjo.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos teisės aktų registras

Kontekstas ir veiksmai Apie straipsnį

Šaltinis ir patikra Istoriniai šaltiniai

Sutarties data, įsigaliojimas ir straipsniai pateikiami remiantis Lietuvos teisės aktų registre skelbiamu dokumentu; istorinį kontekstą padeda aiškinti Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Patikros

Sutartis pasirašyta 1939 m. spalio 10 d. ir įsigaliojo spalio 11 d.
Pirmasis straipsnis apibrėžia Vilniaus miesto ir srities perdavimą.
Trečiasis straipsnis numato sovietų kariuomenės dislokavimą ir iki 20 000 karių ribą.
1939 m. sutartis atskiriama nuo 1940 m. okupacijos.

Šaltinis

Lietuvos Respublikos teisės aktų registras Patikrinti istorinį kontekstą