Kodėl neidentifikuoti dronai pasiekia Lietuvos oro erdvę
Neidentifikuoti bepiločiai, pažeidę Lietuvos oro erdvę, nebūtinai reiškia tiksliai suplanuotą operaciją. Kauno technologijos universiteto aviacijos inžinerijos ekspertas Saulius Japertas aiškina, kad dalis pigių dronų gali nukrypti nuo maršruto dėl elektroninės kovos, silpnos navigacijos, vėjo ir nebrangių jutiklių paklaidų.
Vienas naujausių tokių incidentų įvyko rugsėjo 15 d., kai Lietuvos oro erdvę pažeidęs dronas vėliau buvo sunaikintas. Tačiau vien jo patekimas į kitą valstybę savaime neatsako, ar tai buvo tyčinė provokacija, žvalgybos operacija, apgaulingas taikinys, ar nuo kurso nuklydęs aparatas.
Pigių dronų paskirtis – apkrauti oro gynybą
Rytų Europoje vis dažniau minimi „Gerbera“ ir „Parodija“ priskiriami pigių, masiškai gaminamų bepiločių kategorijai. Tokie aparatai gali būti surenkami iš presuoto putplasčio, faneros ir kai kurių anglies kompozito detalių, o juos suka paprasti dvitakčiai vidaus degimo varikliai.
Jų paskirtis ne visada yra tiksliai smogti į konkretų objektą. Kartu su tikraisiais atakos dronais ar raketomis paleisti aparatai gali veikti kaip apgaulingi taikiniai: radarams pateikiama daugiau objektų, o oro gynyba priverčiama naudoti brangias perėmimo priemones.
Taupant gamybos kaštus, mažinamas ir elektronikos kiekis. Būtent navigacijos bei jutiklių sistemų supaprastinimas gali paaiškinti, kodėl toks bepilotis galiausiai atsiduria ne numatytame taške, o Baltarusijos, Lenkijos ar Lietuvos teritorijoje.
Kai GPS pakeičia inercinė navigacija
Pagrindinis drono orientavimosi šaltinis yra palydovinė navigacija, dažniausiai vadinama GPS arba GNSS. Ji leidžia skrydžio valdikliui nustatyti koordinates, greitį, aukštį ir koreguoti maršrutą.
Karinėje aplinkoje palydovinius signalus gali slopinti elektroninės kovos sistemos. Kai kuriuose aparatuose naudojamos CRPA tipo fazuotojo masyvo antenos, galinčios sumažinti trikdžių poveikį, tačiau tokia įranga yra brangesnė ir montuojama ne visuose bepiločiuose.
Jeigu palydovinis signalas prarandamas, dronas pereina prie inercinės navigacijos. Ji remiasi akcelerometrais ir giroskopais: sistema skaičiuoja aparato judėjimą pagal paskutines žinomas koordinates. Tačiau nebrangūs MEMS jutikliai laikui bėgant kaupia paklaidą, vadinamą dreifu.
Inercinė sistema taip pat nemato šoninio vėjo. Aparatas gali „manyti“, kad skrenda tiesiai, nors oro srautas jį nuosekliai stumia į kitą pusę. Ilgiau trunkantis skrydis tokią nedidelę paklaidą gali paversti šimtais kilometrų.
Slopinimas ir navigacijos klastojimas veikia skirtingai
Elektroninė kova prieš dronus gali veikti dviem pagrindiniais būdais. Slopinimas, arba jamming, užgožia palydovų signalus galingu radijo triukšmu. Tokiu atveju autopilotas dažniausiai toliau skrenda ankstesne kryptimi pagal inercinius jutiklius.
Kitas būdas – spoofing, arba navigacijos klastojimas. Dronui siunčiami netikri palydoviniai signalai, todėl jo valdiklis gali gauti klaidingas koordinates ir pats apskaičiuoti naują kursą. Išskridus iš klastojimo zonos, sistema gali nebesugebėti saugiai grįžti prie tikrų GPS duomenų.
Pasak S. Japerto, 20 laipsnių kurso paklaida per 500 kilometrų gali aparatą nunešti daugiau kaip 170 kilometrų į šoną. Dėl skirtingos antenų padėties, jutiklių paklaidų ir skrydžio valdiklio būsenos vienoje grupėje skrendantys dronai gali reaguoti nevienodai: vieni tęsia maršrutą, kiti pereina į inercinį režimą, o dalis pasuka nauju kursu.
Mažas dronas radare gali priminti paukščių būrį
Oro gynybos operatoriams sudėtinga laiku atskirti nedidelį putplasčio droną nuo migruojančių paukščių. Abu objektai gali judėti panašiu, maždaug 50–90 kilometrų per valandą greičiu, o jų radaro atspindys mažame aukštyje gali būti panašus.
Padidinus radaro jautrumą, ekranuose atsiranda daugiau netikrų taikinių – nuo paukščių iki vėjo jėgainių ar lietaus debesų. Sumažinus jautrumą, kyla rizika nepastebėti tikro bepiločio.
Pažangesnės kovos su dronais sistemos analizuoja mikro-Doplerio efektą. Paukščio sparnų mostai sukuria lėtą, kintantį signalą, o besisukantis drono sraigtas – aukšto dažnio ir pasikartojantį spektrinį pėdsaką. Šią informaciją gali apdoroti radarų algoritmai ir mašininio mokymosi sistemos.
Lietuvos atveju svarbi ne viena galima priežastis
Neidentifikuoto bepiločio patekimas į Lietuvos oro erdvę turi būti vertinamas pagal visą aplinkybių visumą: aparato konstrukciją, skrydžio trajektoriją, navigacijos sutrikimų požymius, elektroninės kovos poveikį ir surinktas žvalgybos išvadas. Vien tiesi skrydžio linija ar kritimas atokioje vietovėje savaime neįrodo nei tyčinės provokacijos, nei atsitiktinio nuklydimo.
Tokie aparatai gali tapti nekontroliuojamais taikiniais net savo paleidėjams. Praradęs palydovinį ryšį, patyręs klaidinantį signalą ir pasuktas atsitiktiniu kampu, dronas gali tęsti skrydį iki degalų pabaigos arba susidūrimo su žeme.
Šaltinis: BNS
Kontekstas ir veiksmai Apie straipsnį
Šaltinis ir patikra Šaltinio patikra
Tekstas parengtas remiantis BNS publikuotu Sauliaus Japerto, KTU aviacijos inžinerijos eksperto, paaiškinimu.
- Patikrinta eksperto pareigybė ir KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto sąsaja.
- Atskirtos slopinimo ir navigacijos klastojimo sąvokos.
- Paaiškintas ryšys tarp inercinės navigacijos paklaidos, vėjo ir kurso nukrypimo.
- Atskirtos techninės priežastys nuo nepatvirtintų išvadų apie incidento tikslą.
- Šaltinis
- BNS
- Aprėptis
- Lietuva
- Atnaujinta
- 2026-09-23 08:12
Šaltinis ir patikra
Pranešti apie pasitikėjimo problemą
Nusiųsk aiškų signalą bendruomenės moderacijai, jei šaltinis, faktai ar kontekstas turi būti peržiūrėti.
Komentarai